Aaa.. Kaip trūksta žodžių. TRYS MOTERYS būtų nerealios, jei ne šiuo atveju siaubingas, greičiau netinkamas, rašymo stilius. Aš net nenumaniau, jog tai negrožinis kūrinys. Nes būtent grožinio teksto pasakojimo maniera sukuria klaidingą įvaizdį. Tai puikiausiai galėjo būti išgalvota trijų moterų istorija. Nesupraskit manęs klaidingai, įrodymų nereikalauju. Bet kur dingo tas non fiction'ui artimas rašymo stilius, autorės interpretacijos, paaiškinimai, nuomonė, kokia nors įlietą psichologijos teorija? Viso šito taip trūko, todėl nemeluosiu - knygą perskaičiau kaip grožinį tekstą, o kas ten vyko iš tikrųjų man kaip ir nelabai rūpi. Čia jau autorės kaltė, ne skaitytojo.
Idėja pasakoti skirtingų moterų istorijas skyrius po skyrių ir dar pamiksuotai - prasta. Arba grįžti į praeitus skyrius ir bandai prisiminti, kas kuriai moteriai nutiko, arba skaitai po vieną istoriją iš eilės nemaišant jos su kitomis. Žinoma, pagalvojau, kad tokioje maišytoje pasakojimo formoje paslėpta kažkokia esmė. Deja, bet turiu nuvilti. Mačiau, jog kiti dalijosi, jog skaitymo variantas istorijas skaityti viena po kitos kur kas geresnis, bet aš pavėluotai į traukinį nebeįšokau.
Visumoje knyga įdomi, skaitosi super greitai, istorijos skirtingos, personažai taip pat. Verti puslapį po puslapio tikėdamasis atrasti vis pikantiškesnių detalių, ypač Megės ''išprievartavimo' istorijoje. Nes čia neapsieita ir be teisminės dramos (kaip aš tokias mėgstu). Linos istorija man pasirodė nuobodi (kaip ir jos gyvenimas (teigiama ir anotacijoje)), o ji, kaip žmogus, turinti rimtų psichologinių problemų. Bet ką aš bandau apgauti, jos visos traumuotos ir turinčios didelių asmeninių problemų, nežinančios, ko nori iš gyvenimo, nors teigia atvirkščiai. Sloun, atrodo, turi viską, ko nori, bet prisigalvoja visokių nesąmonių. Tiesiai šviesiai. Gal ir pabūsiu ta, kuri autorės teigimu "nepalaiko kitų moterų", bet iš tiesų palaikau, tik nesutinku su autore, jog privaloma palaikyti bet kokias kitų moterų atliekamas kvailystes, kurios dar ir griauna kitų gyvenimus. Gaunasi užburtas ratas, kuriame tikrai nenoriu dalyvauti.
Esmė ta, jog knygą suskaičiau kaip grožinį kūrinį. Iš tos perspektyvos man patiko. Iš negrožinės literatūros pusės, kaip sakoma buitiškai - ne kažką. O visų tų baisiųjų sekso scenų neišsigandau. Taip, pripažinsiu, kad kai kur šiek tiek suvimdė, kai kur tiesiog praplauki ir neįsigilini, ką jie ten atlieka. Bet tikrai nepasijaučiau taip, jog negalėčiau išeiti iš kambario, kol veikėjai atlieka savo įprastinius aktus. Galėjau bet kuriuo metu atsidaryti duris ir žengti žingsnį laukan. Viskas priklausė tik nuo manęs. Gal aš buvau pasiruošusi ir nusiteikusi tam, turiu omeny, šokiruojančiam turiniui? Tikriausiai taip. Juk manęs neišgąsdino nei Amerikos psichopatas, nei Grožis lyg žaizda. Matyt, esu alergiška prastai aprašinėjamoms sekso scenoms ir lygiagrečiai sekantiems akių vartymams ir prunkštimams.
Tai, ką autorė veikė visus tuos 10 metų (jei neklystu) rašydama šią knygą, lieka tik jos žinioje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą