Černobylis. Užtenka šio vieno žodžio, jog vienų mintyse sukeltum šiurpius prisiminimus, baimę, siaubingus sapnus, kitų - susidomėjimą ir susižavėjimą, norą pažinti istorijos dalį, kurioje nedalyvavo, pamatyti kraupias vietas ir sužadinti vidinę, siaubo filmų tikrovėje ištroškusią savo asmenybės dalį.
Pastarasis variantas dažnesnis. Rengiamos kelionės į Černobylio zoną, Pripetės vaiduoklių miestą, galimybė susitikti su po avarijos grįžusiais gyventojais. O ko ne atostogos? Pasišiurpinti, atrasti nepažintas vietas ir istorines detales, pajusti dar nepajaustą atmosferą. O kur dar kuriami filmai, serialai, rašomos knygos, kupinos realių nuotraukų.
Grįžtant į pradžią, kiek dar liko žmonių, išgyvenusių atominės elektrinės tragediją? Kiek jų mirė ir kiek vis dar jaučia avarijos pasekmes dėl kvailo valdžios režimo ir kiek iš šių žmonių nori apie tai kalbėti? Štai čia surinkta nemažai istorijų iš įvairių žmonių perspektyvų: iš mokslininkų, mokytojų, valdžios komisarų, šauktinių, likviduotojų, jaunų žmonių, įsimylėjėlių, vaikų, emigrantų, senolių, grįžusių po avarijos ir kitų įvairiausio plauko žmonių. Baisu.
Istorijos baisios. Graudžios ir liūdnos. Jautrios ir šviesios, bet pabaigoje visada tamsios. Neneigsiu, jog surezonavo su šiandienos aktualijomis - Baltarusijos laisvė ir COVID-19. Baltarusiai. Prisikentėjusi tauta. Valdžios apgaulės ir panikos nekėlimas. Panikos NEKĖLIMAS. Meluokim apie statistiką, įvykius, falsifikuokim skaičius. Nekelkim panikos. Žaiskim žmonių likimais.
Šiek tiek apie pačią knygą. Suprantu idėją tekstus užrašyti taip, kaip nuo liežuvio galo, tačiau tai sukėlė chaosą ir prireikė įveikti pusę knygos, kol galiausiai sugebėjau įsivažiuoti. Dėl to ir skaitėsi sunkiai ir ilgai. Ir ne dėl istorijų svorio, o dėl rašymo stiliaus.
Skaitydama sakiau, kad daugiau nieko iš autorės repertuaro neskaitysiu, bet užvertus paskutinį puslapį mąstau kitaip. Tikrai imsiu ir kitas knygas, bet dar negreitai. Reikia atsigauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą