Iš tiesų tai labai sunku surasti žodžių šiai knygai aprašyti. Atrodo lyg ir ne mano skonio, bet taip giliai paveikė, kad mano šaltoj sieloj užčiuopė saują emocijų. Ir jos visos iki šiol plūduriuoja kažkur viršuj, susilieja su mano išgyvenimais ir šiandieniniu mąstymu.
Aš noriu atrasti kuo daugiau unikalių, įdomių ir užsispyrusių senučių literatūroje, nes būtent šioji - visiškas mano atspindys. Ir tikrai tikiu, kad kai ateis laikas, būsiu tokia pat bobulytė kaip ponia Dušejko. Gal tik negyvensiu tokiame užkampyje, kur vos įmanoma prabristi pro pusnis ir tikrai neprižiūrėsiu kitų žmonių namų. O gal? Niekada nesakyk niekada.
Astrologija? Kodėl gi ne. Versti poeziją? Irgi tinka. Žūtbūtinė kova už gyvūnų (apskritai gamtos) teises? Tuo gyvenu, bet su saiku ir logika. Gyvūnų draugija mielesnė? Visada!
Jei ir jūs atsakėte "taip" į daugumą klausimų - knygos skaitymas privalomas.
O dabar kalbant labai rimtai, knygos visuma man ne taip patiko, kaip jos pavienės pastraipos, mintys. Čia cituoti galima iki nukritimo. Autorė puikiai PUIKIAI sugeba rašyti. Perskaičius kūrinio pradžią, kilo daug abejonių, jog man viskas čia nepatinka, netinka, nenoriu, kam čia tas trileris įpintas. Bet įpusėjus viskas apsivertė aukštyn kojom - čia tiek visko daug, tik spėk ausim karpyti.
Mačiau, jog "Bėgūnai" visai kito lygio, bet žinau, jog dabar skaitysiu viską iš Olgos repertuaro. Pirmoji pažintis vykusi, net labai.
P. S. Užvakar apšaukiau savo Bruknę. O vakar skaitant Olgą, ji savo žodžiais taip paveikė mane, jog norėjau bėgti iš darbo lauk ir atsiprašyti savo šuns. Įsivaizduojat?
Labai ačiū 
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
už puikų skaitinį. 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą