Mane labai pykdo, kai knygos viršelis gražus, o istorija nevykusi, arba atvirkščiai. Tobulą istoriją norisi pasilikti vis žvilgtelint į nuostabų apipavidalinimą, o ant baisios istorijos norisi pykti, jog patrauklus viršelis neleidžia ja atsikratyti. Bet po truputį nugaliu save. He he. Šiuo atveju viršelis ne tik gražus (labai gražus! Žinoma, istorija nevykusi), bet ir labai taiklus. Pagrindinė veikėja gyvena savo rožiniame burbule ir net nebando iš jo išlįsti. Ir vis kyla kyla aukštyn, kaip su tuo raudonu, širdelės formos oro balionu, savo nerealių svajonių ir lūkesčių link, kad net darosi bloga. O bloga darėsi dažnai.
Visų pirma, dėl skyrių trumpumo. Kaaaaam to reikia? Kaip man įsijausti? Vienas, du, trys puslapiai - bam! Vienas, du puslapiai - bam! Vienas puslapis - BAM! Ir baigiasi. Na, laiškai, suprantu, trumpi ir aiškūs. Bet visi likę skyriai.. Tikrai?
Tuomet siužeto nuobodumas. Ir ne tik! Oi, kiek klišių, kiek akių vartymo, kiek kvailo, skysto ir lėkšto humoro, o kiek nuspėjamų siužeto vingių..
Bet svarbiausia - pagrindinė veikėja. Negaliu iki negalėjimo (skamba gerai) kaip mane nervino jos rožinis burbulas. Kaip erzino neprofesionalumas darbe. Kaip atsibodo jos "didieji lūkesčiai". Kaip Elza pasakytų "LET IT GO". Taip jau nutinka gyvenime, ypač kai tai net ne tavo kaltė (dalinai, čia kaip jau pasirodys pačiam skaitytojui). Na, taip taip, bendri prisiminimai, visos užgyventos mielos akimirkos. Bet kaip sakoma "that's life".
O žinot, kas nervino labiausiai (mano nervams ši knyga tikrai pakenkė (pokštauju))? Kad autorei neužteko jėgų aprašyti šios santykių krizės/ pabaigos (nespoilinu) temos. Ji prigrūdo įvairiausių šalutinių dramų ir problemų: alkoholystė, nepagydomos ligos, svetimoteriavimas/svetivyriavimas (??!), žodžiu, svetimavimas, santykių krizės iš įvairių pusių, gimdymo traumos/pasekmės ir pan. Apskritai, pilnas skreitas problemų. Atrodo, kažkas iš viršaus pasirinko vieną giminę ir jai sukrovė pačius didžiausius gyvenimo sunkumus. Gal autorė norėjo papirkti dramų geidžiančius skaitytojus. Nežinia. Padėkoje lyg ir mini, kad tai labai asmeniškas romanas. Kiek tos tiesos - klaustukas, bet gilumo nepajutau. Per daug gražbyliavimo, trypimo vietoje ir savęs apgaudinėjimo.
Skaitant labai priminė knygą "Meilės laiškai iš Monmartro". Brr.. nepatiko.
Ačiū Baltos Lankos už skaitinį. 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą