🌿 MARY BETH KEANE - ŠILTINĖ ⭐ 5/5

 

Labai sunku atrasti ir paminėti kažką blogo. Man tai tobula knyga, nesvarbu, jog iki tol nieko nežinojau apie Šiltininkę Merę.

Pirmasis užfiksuotas atvejis Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai žmogus pats nejausdamas simptomų platina ligą ir paskui save skleidžia mirties šleifą to net nežinodamas. Ir man to užteko, ypač kai šiuo metu vyrauja "karantininė atmosfera" ir nori nenori lygini esančią situaciją su tais laikais, kai medicina dar nebuvo taip pažengusi į priekį.

Merė - airė virėja, netekėjusi, bet gyvenanti su vyru, savarankiška ir užsispyrusi, savimi pasitikinti ir prieš nieką nesilankstanti. Įsivaizduojat, kaip tokiam žmogui sunku patikėti šiuo atveju maitvanagiais gydytojais ir mokslininkais, jog platina ligą, jog privalo karantinuotis atskiroje saloje, kurioje tik ligoninės kompleksas, medicinos darbuotojai ir lūšnelė, skirta jos apgyvendinimui. Kai kam tai pasirodytų priimtina - atskiras namelis, draugas sodininkas, nemokamas maistas ir apgyvendinimas, jokio darbo, ypač tuo metu, kai galą su galu sudurti tampa sudėtinga, nes esi iš neturtingos šeimos, tiksliau vienas kaip pirštas ne savo tėvynėje. Tačiau Merė užsispyrusi, jos virėjavimas jai teikia malonumą ir gerą algą, namie laukia sugyventinis, draugės, jos nuosavas butukas su puodais, keptuvėmis ir prikaistuviais. Ji netiki tuo, ką teigia daktarai. Ji nori laisvės.

Tobula knyga lėtam skaitymui. Rašymo stilius - neskubus, detalus lyg dokumentinė laida retkarčiais nukrypstanti į asmininę veikėjų erdvę ir mintis. Tiek iš Merės, tiek iš jos "vyro" perspektyvos. Knyga, paremta tikra istorija, mininti keletą istorinių faktų, kaip pavyzdžiui Titaniko statymas ir nuskendimas, kad ir menkas, bet įdomus susiejimas su pagrindiniu pasakojimu. Taip pat atskleidžia to laiko moters padėtį visuomenėje. Kartais kildavo pyktis, kartais užplūsdavo palaikimas Merei. Žodžiu, visa puokštė emocijų.

Labai rekomenduoju!

🌺 HEATHER MORRIS - CILKOS KELIAS ⭐ 4/5

 

Aš jau net nebeskaičiuoju, kiek paskutiniu metu perskaitau knygų Pasaulinių karų, koncentracijų ir darbo stovyklų tematika. Jei gerai pamenu, Aušvico tatuiruotojas buvo viena prasčiausių skaitytų, bet vis dėlto griebiau ir "CILKOS KELIAS". Bet ne lietuviškai, jos dar net nebuvo - skaičiau anglų kalba. Ir užkabino taip, kad nejučia perskaičiau 70 psl. Nežinau, kodėl vėliau ją numečiau, tikriausiai kažkas kitas patraukė mano dėmesį. Bet dabar turėjau galimybę knygą perskaityti lietuviškai. Žinoma, pradėjau nuo pradžių.

Ir ką galiu pasakyti? CILKOS KELIAS tapo viena įdomesnių šios baisios karo žiaurumų tematikos knygų. Gan ilgoka ir detali istorija. Kas nutiko Cilkai (antraplanei "Aušvico tatuiruotojas" veikėjai), kai į Aušvicą-Birkenau įsiveržę sovietai ir suėmę arba sušaudę ten esančius nacius, išlaisvino daugumą koncentracijos stovyklos belaisvių. Kodėl sakau daugumą - Cilkos kelias šiek tiek kitoks.

Taip. Ji atsiduria Vorkutos gulage, Sibire už poliarinio rato. Apkaltinta kolaboravimu ir šnipinėjimu naciams. Sąlygos ten tikrai ne geresnės nei Aušvice, bet ir šįkart Cilka narsi ir užsispyrusi, bet kokia kaina siekianti išgyventi ir padėti kitiems. Šioje istorijoje labiau akcentuojama medicininė tokių "įstaigų" pusė. Darbas ligoninėje, gimdymo namuose, greitojoje pagalboje.

Nežinau, kiek čia tiesos (apie tai užsimenama knygos pabaigoje), bet skaičiau, jog vyksta teismai, nes knyga pasak įvairių straipsnių, taip švelniai sakant - melų kratinys juodinantis Cilkos atminimą.

Bet kokiu atveju siūlyčiau perskaityti, nors ir šiek tiek ištęsta, bet ir unikali istorija. Dažnai perskaičius tokį pasakojimą (ypač šį) atrodo, jog pati pabuvojau ar tai kocentracijos stovyklose, ar gulage. Gal dėl to, jog per dažnai skaitau tokia tematika, o gal prisidėjo aplankytas Štuthofas.

CILKOS KELIAS taip užkabino, kad vienas du ir perskaičiau - nėjo atsitraukti.

Ačiū

Baltos Lankos

už skaitinį!

☀️ KIRAN MILLWOOD HARGRAVE - MALONĖS ⭐ 4.5/5

 

Aš be galo mėgstu skaityti istorijas apie Pietų Ameriką, Ispaniją, Italiją bei panašias vietas, bet perskaičius "Amžinybės fjordo pranašai", supratau, kad kitas mano polius - šaltasis, kuris taip pat dievina istorijas apie šalčio kaustomas salas, stiprių ir atšiaurių vėjų nugairintus žmones, ledynus ir paprastam žmogui nesuvokiamas gamtos sąlygas.

"MALONĖS" - viena iš tų knygų. Perskaičius anotaciją, dvejonių neliko. O kur dar paminėtos raganystės, raganų teismai ir tikrais įvykiais paremta istorija (tikrieji faktai labai įdomiai keliais puslapiais nupasakoti knygos pabaigoje).

Kai po siaubingos audros Vardėje gyventi lieka tik moterys, pastorius bei keli vaikai, į salą atvyksta komisaras, garsėjantis raganų medžioklėmis.

Skamba intriguojančiai! O skaityti buvo vienas malonumas. Vertimas tobulas, kalbos grožis neišpasakytas. Vien dalis, kai aprašoma pirmoji moterų išvyka valtimis į jūrą žvejoti ir taip prasimaitinti, tikroviškai su tokia įtampa, jog skaitai ir pats nepajauti kaip visas kūnas įsitempia.

Veikėjų portretai visi be išimties įdomūs ir skirtingi. Nuo despoto komisaro iki visiškai pasimetusios mamatės, nesuvokiančios, kurią kaimelio pusę palaikyti - savo šeimą ar dievobaimingas šventakupres (bravo vertėjai!). Istorijoje buvo kelios visiškai supurtančios sielą vietos. Gali tuos sakinius skaityti dešimtis kartų, kol galiausiai vis tiek nesuvoki, kas per padaras yra žmogus. Ir apskritai kas per beprasmybė yra raganų teismai! Nardinti žmogų į vandenį ir tikėtis, kad jis išnirs, jog galėtum apkaltinti raganyste ir sudeginti ant laužo. Didžiausia beprotystė ir beprasmybė mūsų istorijoje.

Labai norėčiau tokia gaida ir baigti. Tačiau istorijoje atradau ir minusų. Mano nuomone, šiai istorijai nelipo LGBTQ+ linija. Nenatūraliai viskas susirutuliojo, bet laikiau kumščius, kad tik autorė šios linijos nenumestų vidury knygos, o užbaigtų iki pat pabaigos. Taip pat man norėjosi kur kas ilgesnės istorijos. Kaip būtų gera gauti dar kokį 50 puslapių.. Šiek tiek detalumo pabaigoje būtų nepakenkę.

Bet visumoje, manau, kad ateity tikrai šią istoriją skaitysiu dar kartą. Labai man primena minėtąją "Amžinybės fjordo pranašai" (tik "Malonės" lyg desertas) bei "Paskutinės apeigos", kurią jau skaičiau du kartus. Rekomenduoju visas tris. Gero skaitymo!

Ačiū

Baltos Lankos

už puikų skaitinį.

🌼 ANJA ROYNE - ELEMENTAI ⭐ 4/5

 

Neįsivaizdavau, jog 200 psl. knygą apie mokslą, žmonijos istoriją ir pramonę galėčiau suryti vos per dieną keliais prisėdimais.

Čia rasite chemijos, geologijos ir geografijos, istorijos, šiek tiek astronomijos ir ekonomikos, kosmonautikos bei pramonės. Viskas aprašoma nuo Žemės susikūrimo iki pat žmonijos plano B - kraustymosi į kitas planetas.

Knyga tinka tiems, kas krapštė nosį per chemijos pamokas (aš). Nors daug ką jau žinojau iš savo studijų, bet buvo smagu perskaityti kitokiame kontekste - nesiruošiant egzaminams.

Grįžtant prie knygos, tai skyreliai trumpi ir aiškūs. Autorės rašymo stilius puikus, ką perskaitai - įsimini ir gali atpasakoti. Ji pradeda nuo kiekvieno žmonėms svarbaus cheminio elemento. Man labiausiai patiko skaityti apie auksą ir jo istoriją. Pasirodo jog vienas didžiausių aukso telkinių buvo dabartinėje Transilvanijoje. Ten gyvenusi tauta (dakai) samdėsi romėnus, kurie buvo pagarsėję kalnakasiai. Bet! Romėnai pamatę, kokia tai aukso gysla, užgrobė Dakijos žemes, o šios aukso kasyklos ir tapo romėnų suklestėjimo priežastimi. Taip pat pagaliau sužinojau, ką tiksliai reiškia karatas (sakiau, kad chemijos pamokų metu krapščiau nosį).

Dar kas man labai aktualu - autorė kiekviename skyriuje kalba apie aplinkai daromą poveikį išgaunant tam tikrą elementą. Kiek daug taršos tai sukelia, net sunku suvokti. Be to, pamini, kiek metų žmonijai užteks to ar ano elemento, kas galėtų būti pakaitalas, kiek mokslininkai pasistumėjo ties tuo ir pan. Perskaitysite, jog pati autorė prisideda prie tokių tyrimų.

Žodžiu, puiki mokslo populiarinimo knyga. Man tik nebuvo įdomūs skyriai apie atsinaujinančią energiją (tikriausiai dėl to, jog mokykloje gana plačiai tuo domėjausi, o ateityje dar prisidėjo ir įvairūs pranešimai ta tema) bei ekonomiką (šis mokslas man visiškai neįdomus).

Gero skaitymo!

🌿 OLGA TOKARCZUK _ VARYK SAVO ARKLĄ PER MIRUSIŲJŲ KAULUS ⭐ 4/5

 

Iš tiesų tai labai sunku surasti žodžių šiai knygai aprašyti. Atrodo lyg ir ne mano skonio, bet taip giliai paveikė, kad mano šaltoj sieloj užčiuopė saują emocijų. Ir jos visos iki šiol plūduriuoja kažkur viršuj, susilieja su mano išgyvenimais ir šiandieniniu mąstymu.

Aš noriu atrasti kuo daugiau unikalių, įdomių ir užsispyrusių senučių literatūroje, nes būtent šioji - visiškas mano atspindys. Ir tikrai tikiu, kad kai ateis laikas, būsiu tokia pat bobulytė kaip ponia Dušejko. Gal tik negyvensiu tokiame užkampyje, kur vos įmanoma prabristi pro pusnis ir tikrai neprižiūrėsiu kitų žmonių namų. O gal? Niekada nesakyk niekada.

Astrologija? Kodėl gi ne. Versti poeziją? Irgi tinka. Žūtbūtinė kova už gyvūnų (apskritai gamtos) teises? Tuo gyvenu, bet su saiku ir logika. Gyvūnų draugija mielesnė? Visada!

Jei ir jūs atsakėte "taip" į daugumą klausimų - knygos skaitymas privalomas.

O dabar kalbant labai rimtai, knygos visuma man ne taip patiko, kaip jos pavienės pastraipos, mintys. Čia cituoti galima iki nukritimo. Autorė puikiai PUIKIAI sugeba rašyti. Perskaičius kūrinio pradžią, kilo daug abejonių, jog man viskas čia nepatinka, netinka, nenoriu, kam čia tas trileris įpintas. Bet įpusėjus viskas apsivertė aukštyn kojom - čia tiek visko daug, tik spėk ausim karpyti.

Mačiau, jog "Bėgūnai" visai kito lygio, bet žinau, jog dabar skaitysiu viską iš Olgos repertuaro. Pirmoji pažintis vykusi, net labai.

P. S. Užvakar apšaukiau savo Bruknę. O vakar skaitant Olgą, ji savo žodžiais taip paveikė mane, jog norėjau bėgti iš darbo lauk ir atsiprašyti savo šuns. Įsivaizduojat?

Labai ačiū

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

už puikų skaitinį.

🌹 BEV THOMAS - PAKANKAMAI GERA MOTINA ⭐ 4/5

Sutapimas, jog šią knygą perskaičiau po Rasos "16 gydančių istorijų". Tai savotiškas pratęsimas to, ką galime aptikti minėtoje knygoje.

"Pakankamai gera motina" - debiutinis autorės romanas. Autorės, kuri ilgus metus dirbo klinikine psichologe. Kūrinys, paremtas jos profesine patirtimi, o aš jį apibūdinčiau kaip "psichologijos teorija, įvilkta į grožinės literatūros rūbą". Bet jokiu būdu ne sausa teorija, kiekvienas menkas veiksmas aprašomas, paaiškinamas ir įvedamas į siužetą kaip profesionalo komentaras, interpretavimas ar tiesiog patarimas. Ne veltui pagrindinė veikėja - daugelį metų praktikos turinti psichoterapeutė, Traumų centro direktorė, kuri "puikiai įvaldžiusi meną klausytis ir padėti kitiems atsiverti". Tai labiau psichologinis romanas, nei trileris. Jo čia nedaug, bet kiek jo yra - stipru. Veiksmas lėtas, veikėjai stiprūs ir skirtingi, psichologinės problemos ir situacijos labai realios.

Dažnas su panašiais patyrimais ir šia profesija nesusidūręs žmogus įsivaizduoja, jog psichologai/psichoterapeutai gyvena tobulus gyvenimas, jie sugeba puikiai susidoroti su užklumpančiomis problemomis, moka tvardytis ir į viską žvelgti šaltu, analitiniu bei kritišku žvilgsniu, geba tvarkytis su baisiausiomis situacijomis ir idealiai rūpintis šeiminiais (emociniais) reikalais. Ši istorija atskleidžia, jog viskas gyvenime kur kas sudėtingiau. Ir pasitaiko taip, kad net patiems psichologams reikia psichologo, kuris būtų vedliu tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.

Kita istorijos pusė siejasi su knygos pavadinimu. Pakankamai gera motina. Ar užtenka būti pakankamai gera, kokios ypatybės įeina į šias "pareigas", kur yra riba tarp pakankamai geros ir geros motinos? Išties sukelia nemažai apmąstymų. O aš galiu pasidžiaugti, jog tai pirmas motinystės tematikos kūrinys, kuris paliko tikrai gerą įspūdį. Nors labai giliai į širdį neįsirėžė ir antrą kartą neskaityčiau, bet savo patirtį vertinu teigiamai.

Dėkoju @baltoslankos už dovaną.

🌺 SUSANA LOPEZ RUBIO - ROJAUS KAINA ⭐ 4/5

 

Tiek norisi pasakyti, bet juk negaliu atskleisti siužeto ir visų įvykių. Tai pristatau jums savo minčių srautą.

Apie Kubą aš skaitau ir skaitysiu viską. Tai šioji taip pat nepraslydo, nors tai ir muilas, bet užtat kubietiškas muilas! Nors Kuba muilais negarsėja.

Kai buvau pradėjusi ją skaityti anglų kalba, visai neatrodė, jog skaitau super duper lengvą meilės romaną. Bet tęsiant skaitymą lietuviškai, ar čia tik man taip pasirodė, bet viskas vyko kur kas banaliau. Suprantama, kad daug kas priklauso nuo vertėjo darbo, bet kartais, atrodo, jog jie parenka tokias frazes, žodžius ar manierą ir "supaprastina" kūrinį. Kadangi turiu su kuo palyginti, tai šįkart tas skirtumas nuo originalo labai juntamas.

Kaip ir minėjau, tai knyga apie meilę, tiksliau uždraustą meilę, apie šeimą, draugystę, mafiją, bet svarbiausia apie Kubą! Ir tik nepradėkit man sakyti, jog skaitant nejautėt Kubos skonio. Visa atmosfera persmelkta ja. Kad ir kokio lengvumo ši knyga, man patiko. Patiko dvejos įsimylėjėlių perspektyvos, patiko veiksmas ir humoras. Patiko draugystė ir patiko visų veikėjų istorijos. O kada man nepatinka Lotynų Amerikos gyventojų, kad ir pramanytų, gyvenimo istorijos. Vien žmonių temperamentas, charakteris ir gyvenimo būdas, ir apskritai viskas taip skiriasi nuo mūsų. Bent kol kas tik knygos puslapiais galiu pabendrauti ir pasijusti savoje kompanijoje, pašmirinėti Havanos gatvėmis. Taip pat "Žavesys"! Parduotuvė, kuri pavergė tūkstančius (jau bėgu googlinti). Šiek tiek Kubos revoliucijos, šiek tiek įdomių ir žinomų personų, kaip Batista, Če Gevara, Kastro, taip pat įvairių aktorių, kurie akis į akį susitiko su knygos personažais taip pakreipdami jų gyvenimą kita linkme.

Be didesnių blevyzgų, imkit ir skaitykit, jei prijaučiaut Lotynų Amerikai, jei norit kažko lengvo ir gelbstinčio nuo skaitymo bloko. Čia lyg sutrumpinta muilo opera. O kas jų po pamokų nežiūrėdavo?

Ačiū

BALTO leidybos namai

už Kubos lentynėlės papildymą!

Nuotraukos iš Google vaizdai.

🌺 HOLLY RINGLAND - VISOS ALISOS HART GĖLĖS ⭐ 3.5/5

 

Jog knygos dizainas tobulas, nėra ir ką kalbėti. Bet paminėsiu svarbiausius dalykus, juk visgi grožimės akimis, o pavartyti tokį kūrinį - tik džiaugsmas. Kiekvienas skyrius prasideda gėlės pavadinimu, suprantamu kiekvienam paprastam skaitytojui, tuomet seka lotyniškas pavadinimas, gėlės aprašymas (kaip atrodo, kur auga, kaip veši ir pan.) ir nurodoma jos reikšmė žmogui, t. y. gėlių kalba. Vos nepamiršau svarbiausio - gėlės piešinio! Kiekvienas pirmo skyriaus puslapis išmargintas gėlės atvaizdu. Skaitant neina susiturėti ir neguglinti. Visiškai nereali skaitymo patirtis. Kad tokios gėlės auga kažkur pasaulyje, net sunku suvokti. Bet pagalvojus, juk ne veltui Australijoje gausu endeminių floros ir faunos rūšių.

Taigi gėlės ir yra pagrindinė istorijos grandis. Nuo pradžios iki pabaigos viskas remiasi gėlių kalba. Pasakojimas gražus, tačiau pernelyg sekcinis (padalintas). Atrodo, jog istorija suskirstyta į kelias dalis, kurios galiausiai susijungia tik pabaigoje. Kartais skaitant vis naują dalį, pagalvodavau, jog skaitau naują knygą. Norėjosi kokio lengvo ir nepastebėto istorijos perėjimo. Todėl ir vertinti galiu atskirai (taip net lengviau). Pirmoji dalis - Alisos gyvenimas su tėvais - buvo be proto įdomu, nes fone figuruoja tėvo/vyro despoto personažas. Antroji dalis - Alisos gyvenimas senelės ūkyje - nuobodu, baisiai nuobodu, neinformatyvu, tas nesusikalbėjimas vargino. Trečioji - Alisa ir nacionalinis parkas - ypač įdomu, nes pati autorė ne iš piršto laužė visas istorijos detales - ji pati gyveno, dirbo ir domėjosi aprašomais dalykais. Visa parko, ugnikalnio, dykumos atmosfera superinė, norėjosi, jog visa knyga būtų buvusi tokia australiška. Ketvirtoji dalis - bandymas sumėtyti pėdas, greičiau užbaigti kūrinį - neįtikino.

Veikėjai. Patiko, jog Alisa augo kiekviename skyriuje, netapo plokščia ir vienoda. Taip pat labai nustebino veikėjų įvairumas, kaip ir minėjau, nesitiki, jog jie visi iš vienos knygos, atrodo, jog tuo pačiu metu skaičiau keletą viename. Kartais varčiau akis dėl Alisos kvailų sprendimų, bet kitu atveju nebūtų trečiosios dalies.

Visumoje knygos dizainas kur kas įspūdingesnis už pačią istoriją. Gal kad nusiteikimas ir lūkesčiai buvo dideli. Nepulčiau visiems rekomenduoti, greičiau sakyčiau, jei neturit nieko skaityti - griebkit, bet būtinai tik vasarą. Karštis sudedamoji knygos dalis.

Ačiū

Baltos Lankos

už skaitinį!

🏡 ROMY HAUSMANN - NUMYLĖTINĖ ⭐ 3.75/5

 

Nedažnai sutinku knygų, vadinamųjų "linksmieji kalneliai". NUMYLĖTINĖ garbingai nugala į šią kategoriją. Pradžia daug žadanti, kelianti įtampą, vidurys - nuobodus ir chaotiškas, pabaiga - superinė, pati pati pabaiga - nieko gero.

Ant viršelio teigiama, kad jei rinksitės tik vieną trilerį šiais metais, NUMYLĖTINĖ turėtų tapti būtent ta knyga. Ir aš sutinku. Vien tai, jog ją suskaičiau per parą yra gero trilerio ženklas, ypač kai trilerių aš dažniausiai neskaitau, o skaitomus įvertinu prastai, nes niekas man amžinai neįtinka. Noriu išvengti tiek turinio, tiek pavienių įvykių atpasakojimo ir bandysiu viską išsukti sukeltomis emocijomis.

80 % knygos - sėdėjimas ant adatų bei įtampa, nes rašymo stilius superinis. Viskas taip susukta, jog visiškai nenuobodu skaityti, nėra jausmo, jog tai jau kažkur skaityti/girdėta/matyta. Pati istorija nėra unikali, šiuo metu pilna tokių knygų, bet autorė savo rašymo stiliumi ir sukuria knygos unikalumą. Nelabai ir eina nupasakoti jos manierą papasakoti įvykius, bet užsiuodžia kitoks, suktesnis rašymo stilius. Skaitydami pajausite. Pasakojimas iš skirtingų perspektyvų ir skyriaus nutraukimas pačioje įdomiausioje vietoje sužaidė puikiai - norėjosi tik skaityti ir skaityti. Skaitydamas pamiršti viską - pavalgyti, pašerti šunį, o ką jau kalbėti apie kitų žmonių prašymus kažką atlikti ar kažkur nueiti. Sėdi knygoje ir to užtenka. Bet buvo ir nuobodžių dalykų - bandymo žaisti žmogaus psichine būkle - ar tai tiesa, o gal tai tik vaiduokliai žmogaus galvoje - tas man knygose nepatinka. Ir ypač pabaiga. Galiu teigti, jog tokios nenorėjau, bet kas manęs klausys, yra parašyta taip ir ne kitaip.

Dar kalbant apie fainus dalykus, tai labai patiko creepy vaiko paveikslas. Toks, kur net pagaugai nueina. Ir mes galim pasijusti jos kailyje, nes diduma pasakojimo yra iš jos pusės. Ir nebeturiu kur įklijuoti - arba aš nesupratau, arba čia nebuvo jokio motyvo, arba aš praskaičiau, arba autorė rašys antrą dalį, arba tiesiog suveikė naktis.

Bet kalbant apskritai - labai labai rekomenduoju. Garantuoju, jog šis trileris patiks daugumai.

Dėkoju

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

už skaitinį!

🌻 TAYLOR JENKINS REID - DAISY JONES & THE SIX ⭐ 5/5

 

Nė vienos knygos dar nesu skaičiusi tris kartus (na, neskaitant Hario Poterio), o viso to kaltininke tapo nuostabi Daisy Jones & The Six audio knyga. Klausant tiek pirmą, tiek antrą kartą kūnu bėgiojo šiurpuliukai, odos plaukeliai pasišiaušė, o įgarsintojų perduodamos emocijos privertė širdį plakti su kiekvienu skyriumi vis stipriau.

Atrodo, niekuo neįspūdinga istorija - neegzistuojanti grupė, neegzistuojanti dainininkė, jų gyvenimo mėsmalė - narkotikai, meilė, seksas, alkoholis, šeima, muzika, draugai ir rokenrolas. Bet rašytoja turi kažkokį cinkelį viską papasakoti taip, jog tiki, kad visi šie įvykiai vyko iš tikrųjų, o Daisy Jones ir The Six realiai egzistavusios muzikos žvaigždės. Nepamirškim ir Septynių Evelinos Hugo vyrų (tos pačios autorės romanas) - taip pat puikiai parašytas, jog perskaičius bėgi guglinti - gal išties kažkada seniai seniai gyveno tokia aktorė.

Tiek, kiek patiko audio knyga, nepatiko lietuviškas vertimas. Eilinį kartą įsitikinau, kad originalo kalbos niekas niekada nenurungs. Kai kurios vietos išverstos klaikiai, nepatiko ir išverstų dainų idėja. Nors visai smagu palyginti, kaip vertėjas išsisuko versdamas dainų žodžius. Beje, taip taip! Knygos pabaigoje jūs galite rasti viso Daisy Jones & The Six albumo kūrinius.

Rašant Daisy Jones & The Six autorei įtaką padarė įvairios tų laikų grupės, tokios kaip Fleetwood Mac, Bruce Springsteen, The Eagles ir kt. TJR sugebėjo puikiai atkurti tų laikų atmosferą, nukelti skaitytoją į 70s Sunset Strip.

Visa kūrinio ašimi tapo ne priklausomybės ir ne grupės susikūrimas, bet moters padėtis tų laikų muzikos grupėje, jos dalyvavimas rašant dainas, kuriant albumus. Moteris, šiuo atveju Daisy Jones, kuri norėjo bet kokia kaina tapti viso to dalimi, skintis kelią, apsišarvuoti kantrybe ir nenusileisti vyrų nuomonei.

Vienas vienintelis žodis, kuriuo galėčiau apibūdinti šią skaitymo patirtį - NEREALI. Manau, jog lietuvišką knygos variantą pakeisiu į originalą, kuris taps mano knygų lentynų dalimi su visam.

Rašiau klausant Vampire Weekend - Sunflower ft. Steve Lacy

🐦 GLENDY VANDERAH - MIŠKAS TEN SUTINKA ŽVAIGŽDES ⭐ 5/5

 

Jeigu jūs skaitėte ir idealizavote "Ten, kur gieda vėžiai" vien dėl gamtos tematikos, tai jūs tikriausiai rankose dar nelaikėte knygos, kurią pavadinau "jaukumo įsikūnijimas" - Miškas ten sutinka žvaigždes. Jeigu jūs susižavėjote gamtos aprašymais sudarytais pagrinde iš kietų lotyniškų pavadinimų, tai pradėję skaityti "Miškus ir žvaigždes" jūs atsimerksite ir išvysite tikrąjį gamtos grožį, nuostabų rašymo stilių ir jautrią istoriją.

Prieš šią naujieną buvau nusiteikusi skeptiškai. Netgi labai. Nemėgstu skaityti istorijų apie nepagydomas ligas ar pagydomas, bet vėliau visą knygą gromuliuojamas, nes kažkokiu liūdesio smuiku juk reikia groti. O užkabino mane sakinukas apie doktorantę ornitologę, tyrinėjančią lizdus ir gyvenančią atokiame užkampyje (gamtoje!). Bet didžiausią prisirišimą pajutau perskaičius pirmąjį skyrių. Sci-fi? Vaiko sapalionės? Rimtos psichologinės problemos? O gal kažkas kita? Nerealu! Nerealu taip žaisti su skaitytojų iki pat didžiosios kulminacijos.

Jaukumas. Neišpasakytas. Milžiniškas. Jaučiamas. Stipriai jaučiamas. Skaitykite, kai už lango lyja, dangus pilkas ir niūrus, o vėjas staugia ir neina girdėti net savų minčių. Kai kūnas jaukiai suraitytas plede, o šalia ant staliuko garuoja karštas šokoladas.

Gamta. Nenorėkit, jog vėl pradėčiau apie "Vėžius". Gamta čia, "Miške ir žvaigždėse" - tikra gamta. Kaimiška, su savomis klampynėmis, pelkėmis ir žolynais iki pažastų. Su daržinėmis, tvartais ir murkiančiais, ką tik gimusiais kačiukais, vištomis ir naminiais kiaušiniais. Su suklerusiais trobesiais, kiaurais stogais ir jaukiomis verandomis. Su tamsiu mišku, upelių vingiais, kieme užkurtu laužu ir ant šakelių pasmeigtais zefyrais.

Istorija. Unikali. Neatsibostanti. Jautri. Tik geriausi žodžiai.

Rašymo stilius. Tik geriausi žodžiai. Dar kartą.

Galėčiau atsiversti žodyną ir išrinkti gražiausius būdvardžius, nusakančius šią knygą.

AČIŪ

BALTO leidybos namai

už nuostabią knygą!

AČIŪ

Mama su knyga

už nuotrauką.

☢ SVETLANA ALEXIEVICH - ČERNOBYLIO MALDA ⭐ 4.5/5

 

Černobylis. Užtenka šio vieno žodžio, jog vienų mintyse sukeltum šiurpius prisiminimus, baimę, siaubingus sapnus, kitų - susidomėjimą ir susižavėjimą, norą pažinti istorijos dalį, kurioje nedalyvavo, pamatyti kraupias vietas ir sužadinti vidinę, siaubo filmų tikrovėje ištroškusią savo asmenybės dalį.

Pastarasis variantas dažnesnis. Rengiamos kelionės į Černobylio zoną, Pripetės vaiduoklių miestą, galimybė susitikti su po avarijos grįžusiais gyventojais. O ko ne atostogos? Pasišiurpinti, atrasti nepažintas vietas ir istorines detales, pajusti dar nepajaustą atmosferą. O kur dar kuriami filmai, serialai, rašomos knygos, kupinos realių nuotraukų.

Grįžtant į pradžią, kiek dar liko žmonių, išgyvenusių atominės elektrinės tragediją? Kiek jų mirė ir kiek vis dar jaučia avarijos pasekmes dėl kvailo valdžios režimo ir kiek iš šių žmonių nori apie tai kalbėti? Štai čia surinkta nemažai istorijų iš įvairių žmonių perspektyvų: iš mokslininkų, mokytojų, valdžios komisarų, šauktinių, likviduotojų, jaunų žmonių, įsimylėjėlių, vaikų, emigrantų, senolių, grįžusių po avarijos ir kitų įvairiausio plauko žmonių. Baisu.

Istorijos baisios. Graudžios ir liūdnos. Jautrios ir šviesios, bet pabaigoje visada tamsios. Neneigsiu, jog surezonavo su šiandienos aktualijomis - Baltarusijos laisvė ir COVID-19. Baltarusiai. Prisikentėjusi tauta. Valdžios apgaulės ir panikos nekėlimas. Panikos NEKĖLIMAS. Meluokim apie statistiką, įvykius, falsifikuokim skaičius. Nekelkim panikos. Žaiskim žmonių likimais.

Šiek tiek apie pačią knygą. Suprantu idėją tekstus užrašyti taip, kaip nuo liežuvio galo, tačiau tai sukėlė chaosą ir prireikė įveikti pusę knygos, kol galiausiai sugebėjau įsivažiuoti. Dėl to ir skaitėsi sunkiai ir ilgai. Ir ne dėl istorijų svorio, o dėl rašymo stiliaus.

Skaitydama sakiau, kad daugiau nieko iš autorės repertuaro neskaitysiu, bet užvertus paskutinį puslapį mąstau kitaip. Tikrai imsiu ir kitas knygas, bet dar negreitai. Reikia atsigauti.

🌸 VIRGINIE GRIMALDI - LIETUI LYJANT LAIMĖ KVEPIA STIPRIAU ⭐ 1.5/5

 

Mane labai pykdo, kai knygos viršelis gražus, o istorija nevykusi, arba atvirkščiai. Tobulą istoriją norisi pasilikti vis žvilgtelint į nuostabų apipavidalinimą, o ant baisios istorijos norisi pykti, jog patrauklus viršelis neleidžia ja atsikratyti. Bet po truputį nugaliu save. He he. Šiuo atveju viršelis ne tik gražus (labai gražus! Žinoma, istorija nevykusi), bet ir labai taiklus. Pagrindinė veikėja gyvena savo rožiniame burbule ir net nebando iš jo išlįsti. Ir vis kyla kyla aukštyn, kaip su tuo raudonu, širdelės formos oro balionu, savo nerealių svajonių ir lūkesčių link, kad net darosi bloga. O bloga darėsi dažnai.

Visų pirma, dėl skyrių trumpumo. Kaaaaam to reikia? Kaip man įsijausti? Vienas, du, trys puslapiai - bam! Vienas, du puslapiai - bam! Vienas puslapis - BAM! Ir baigiasi. Na, laiškai, suprantu, trumpi ir aiškūs. Bet visi likę skyriai.. Tikrai?

Tuomet siužeto nuobodumas. Ir ne tik! Oi, kiek klišių, kiek akių vartymo, kiek kvailo, skysto ir lėkšto humoro, o kiek nuspėjamų siužeto vingių..

Bet svarbiausia - pagrindinė veikėja. Negaliu iki negalėjimo (skamba gerai) kaip mane nervino jos rožinis burbulas. Kaip erzino neprofesionalumas darbe. Kaip atsibodo jos "didieji lūkesčiai". Kaip Elza pasakytų "LET IT GO". Taip jau nutinka gyvenime, ypač kai tai net ne tavo kaltė (dalinai, čia kaip jau pasirodys pačiam skaitytojui). Na, taip taip, bendri prisiminimai, visos užgyventos mielos akimirkos. Bet kaip sakoma "that's life".

O žinot, kas nervino labiausiai (mano nervams ši knyga tikrai pakenkė (pokštauju))? Kad autorei neužteko jėgų aprašyti šios santykių krizės/ pabaigos (nespoilinu) temos. Ji prigrūdo įvairiausių šalutinių dramų ir problemų: alkoholystė, nepagydomos ligos, svetimoteriavimas/svetivyriavimas (??!), žodžiu, svetimavimas, santykių krizės iš įvairių pusių, gimdymo traumos/pasekmės ir pan. Apskritai, pilnas skreitas problemų. Atrodo, kažkas iš viršaus pasirinko vieną giminę ir jai sukrovė pačius didžiausius gyvenimo sunkumus. Gal autorė norėjo papirkti dramų geidžiančius skaitytojus. Nežinia. Padėkoje lyg ir mini, kad tai labai asmeniškas romanas. Kiek tos tiesos - klaustukas, bet gilumo nepajutau. Per daug gražbyliavimo, trypimo vietoje ir savęs apgaudinėjimo.

Skaitant labai priminė knygą "Meilės laiškai iš Monmartro". Brr.. nepatiko.

Ačiū Baltos Lankos už skaitinį.

🍑 LISA TADDEO - TRYS MOTERYS ⭐ 4/5

 

Aaa.. Kaip trūksta žodžių. TRYS MOTERYS būtų nerealios, jei ne šiuo atveju siaubingas, greičiau netinkamas, rašymo stilius. Aš net nenumaniau, jog tai negrožinis kūrinys. Nes būtent grožinio teksto pasakojimo maniera sukuria klaidingą įvaizdį. Tai puikiausiai galėjo būti išgalvota trijų moterų istorija. Nesupraskit manęs klaidingai, įrodymų nereikalauju. Bet kur dingo tas non fiction'ui artimas rašymo stilius, autorės interpretacijos, paaiškinimai, nuomonė, kokia nors įlietą psichologijos teorija? Viso šito taip trūko, todėl nemeluosiu - knygą perskaičiau kaip grožinį tekstą, o kas ten vyko iš tikrųjų man kaip ir nelabai rūpi. Čia jau autorės kaltė, ne skaitytojo.

Idėja pasakoti skirtingų moterų istorijas skyrius po skyrių ir dar pamiksuotai - prasta. Arba grįžti į praeitus skyrius ir bandai prisiminti, kas kuriai moteriai nutiko, arba skaitai po vieną istoriją iš eilės nemaišant jos su kitomis. Žinoma, pagalvojau, kad tokioje maišytoje pasakojimo formoje paslėpta kažkokia esmė. Deja, bet turiu nuvilti. Mačiau, jog kiti dalijosi, jog skaitymo variantas istorijas skaityti viena po kitos kur kas geresnis, bet aš pavėluotai į traukinį nebeįšokau.

Visumoje knyga įdomi, skaitosi super greitai, istorijos skirtingos, personažai taip pat. Verti puslapį po puslapio tikėdamasis atrasti vis pikantiškesnių detalių, ypač Megės ''išprievartavimo' istorijoje. Nes čia neapsieita ir be teisminės dramos (kaip aš tokias mėgstu). Linos istorija man pasirodė nuobodi (kaip ir jos gyvenimas (teigiama ir anotacijoje)), o ji, kaip žmogus, turinti rimtų psichologinių problemų. Bet ką aš bandau apgauti, jos visos traumuotos ir turinčios didelių asmeninių problemų, nežinančios, ko nori iš gyvenimo, nors teigia atvirkščiai. Sloun, atrodo, turi viską, ko nori, bet prisigalvoja visokių nesąmonių. Tiesiai šviesiai. Gal ir pabūsiu ta, kuri autorės teigimu "nepalaiko kitų moterų", bet iš tiesų palaikau, tik nesutinku su autore, jog privaloma palaikyti bet kokias kitų moterų atliekamas kvailystes, kurios dar ir griauna kitų gyvenimus. Gaunasi užburtas ratas, kuriame tikrai nenoriu dalyvauti.

Esmė ta, jog knygą suskaičiau kaip grožinį kūrinį. Iš tos perspektyvos man patiko. Iš negrožinės literatūros pusės, kaip sakoma buitiškai - ne kažką. O visų tų baisiųjų sekso scenų neišsigandau. Taip, pripažinsiu, kad kai kur šiek tiek suvimdė, kai kur tiesiog praplauki ir neįsigilini, ką jie ten atlieka. Bet tikrai nepasijaučiau taip, jog negalėčiau išeiti iš kambario, kol veikėjai atlieka savo įprastinius aktus. Galėjau bet kuriuo metu atsidaryti duris ir žengti žingsnį laukan. Viskas priklausė tik nuo manęs. Gal aš buvau pasiruošusi ir nusiteikusi tam, turiu omeny, šokiruojančiam turiniui? Tikriausiai taip. Juk manęs neišgąsdino nei Amerikos psichopatas, nei Grožis lyg žaizda. Matyt, esu alergiška prastai aprašinėjamoms sekso scenoms ir lygiagrečiai sekantiems akių vartymams ir prunkštimams.

Tai, ką autorė veikė visus tuos 10 metų (jei neklystu) rašydama šią knygą, lieka tik jos žinioje.