🌿 MARY BETH KEANE - ŠILTINĖ ⭐ 5/5

 

Labai sunku atrasti ir paminėti kažką blogo. Man tai tobula knyga, nesvarbu, jog iki tol nieko nežinojau apie Šiltininkę Merę.

Pirmasis užfiksuotas atvejis Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai žmogus pats nejausdamas simptomų platina ligą ir paskui save skleidžia mirties šleifą to net nežinodamas. Ir man to užteko, ypač kai šiuo metu vyrauja "karantininė atmosfera" ir nori nenori lygini esančią situaciją su tais laikais, kai medicina dar nebuvo taip pažengusi į priekį.

Merė - airė virėja, netekėjusi, bet gyvenanti su vyru, savarankiška ir užsispyrusi, savimi pasitikinti ir prieš nieką nesilankstanti. Įsivaizduojat, kaip tokiam žmogui sunku patikėti šiuo atveju maitvanagiais gydytojais ir mokslininkais, jog platina ligą, jog privalo karantinuotis atskiroje saloje, kurioje tik ligoninės kompleksas, medicinos darbuotojai ir lūšnelė, skirta jos apgyvendinimui. Kai kam tai pasirodytų priimtina - atskiras namelis, draugas sodininkas, nemokamas maistas ir apgyvendinimas, jokio darbo, ypač tuo metu, kai galą su galu sudurti tampa sudėtinga, nes esi iš neturtingos šeimos, tiksliau vienas kaip pirštas ne savo tėvynėje. Tačiau Merė užsispyrusi, jos virėjavimas jai teikia malonumą ir gerą algą, namie laukia sugyventinis, draugės, jos nuosavas butukas su puodais, keptuvėmis ir prikaistuviais. Ji netiki tuo, ką teigia daktarai. Ji nori laisvės.

Tobula knyga lėtam skaitymui. Rašymo stilius - neskubus, detalus lyg dokumentinė laida retkarčiais nukrypstanti į asmininę veikėjų erdvę ir mintis. Tiek iš Merės, tiek iš jos "vyro" perspektyvos. Knyga, paremta tikra istorija, mininti keletą istorinių faktų, kaip pavyzdžiui Titaniko statymas ir nuskendimas, kad ir menkas, bet įdomus susiejimas su pagrindiniu pasakojimu. Taip pat atskleidžia to laiko moters padėtį visuomenėje. Kartais kildavo pyktis, kartais užplūsdavo palaikimas Merei. Žodžiu, visa puokštė emocijų.

Labai rekomenduoju!

🌺 HEATHER MORRIS - CILKOS KELIAS ⭐ 4/5

 

Aš jau net nebeskaičiuoju, kiek paskutiniu metu perskaitau knygų Pasaulinių karų, koncentracijų ir darbo stovyklų tematika. Jei gerai pamenu, Aušvico tatuiruotojas buvo viena prasčiausių skaitytų, bet vis dėlto griebiau ir "CILKOS KELIAS". Bet ne lietuviškai, jos dar net nebuvo - skaičiau anglų kalba. Ir užkabino taip, kad nejučia perskaičiau 70 psl. Nežinau, kodėl vėliau ją numečiau, tikriausiai kažkas kitas patraukė mano dėmesį. Bet dabar turėjau galimybę knygą perskaityti lietuviškai. Žinoma, pradėjau nuo pradžių.

Ir ką galiu pasakyti? CILKOS KELIAS tapo viena įdomesnių šios baisios karo žiaurumų tematikos knygų. Gan ilgoka ir detali istorija. Kas nutiko Cilkai (antraplanei "Aušvico tatuiruotojas" veikėjai), kai į Aušvicą-Birkenau įsiveržę sovietai ir suėmę arba sušaudę ten esančius nacius, išlaisvino daugumą koncentracijos stovyklos belaisvių. Kodėl sakau daugumą - Cilkos kelias šiek tiek kitoks.

Taip. Ji atsiduria Vorkutos gulage, Sibire už poliarinio rato. Apkaltinta kolaboravimu ir šnipinėjimu naciams. Sąlygos ten tikrai ne geresnės nei Aušvice, bet ir šįkart Cilka narsi ir užsispyrusi, bet kokia kaina siekianti išgyventi ir padėti kitiems. Šioje istorijoje labiau akcentuojama medicininė tokių "įstaigų" pusė. Darbas ligoninėje, gimdymo namuose, greitojoje pagalboje.

Nežinau, kiek čia tiesos (apie tai užsimenama knygos pabaigoje), bet skaičiau, jog vyksta teismai, nes knyga pasak įvairių straipsnių, taip švelniai sakant - melų kratinys juodinantis Cilkos atminimą.

Bet kokiu atveju siūlyčiau perskaityti, nors ir šiek tiek ištęsta, bet ir unikali istorija. Dažnai perskaičius tokį pasakojimą (ypač šį) atrodo, jog pati pabuvojau ar tai kocentracijos stovyklose, ar gulage. Gal dėl to, jog per dažnai skaitau tokia tematika, o gal prisidėjo aplankytas Štuthofas.

CILKOS KELIAS taip užkabino, kad vienas du ir perskaičiau - nėjo atsitraukti.

Ačiū

Baltos Lankos

už skaitinį!

☀️ KIRAN MILLWOOD HARGRAVE - MALONĖS ⭐ 4.5/5

 

Aš be galo mėgstu skaityti istorijas apie Pietų Ameriką, Ispaniją, Italiją bei panašias vietas, bet perskaičius "Amžinybės fjordo pranašai", supratau, kad kitas mano polius - šaltasis, kuris taip pat dievina istorijas apie šalčio kaustomas salas, stiprių ir atšiaurių vėjų nugairintus žmones, ledynus ir paprastam žmogui nesuvokiamas gamtos sąlygas.

"MALONĖS" - viena iš tų knygų. Perskaičius anotaciją, dvejonių neliko. O kur dar paminėtos raganystės, raganų teismai ir tikrais įvykiais paremta istorija (tikrieji faktai labai įdomiai keliais puslapiais nupasakoti knygos pabaigoje).

Kai po siaubingos audros Vardėje gyventi lieka tik moterys, pastorius bei keli vaikai, į salą atvyksta komisaras, garsėjantis raganų medžioklėmis.

Skamba intriguojančiai! O skaityti buvo vienas malonumas. Vertimas tobulas, kalbos grožis neišpasakytas. Vien dalis, kai aprašoma pirmoji moterų išvyka valtimis į jūrą žvejoti ir taip prasimaitinti, tikroviškai su tokia įtampa, jog skaitai ir pats nepajauti kaip visas kūnas įsitempia.

Veikėjų portretai visi be išimties įdomūs ir skirtingi. Nuo despoto komisaro iki visiškai pasimetusios mamatės, nesuvokiančios, kurią kaimelio pusę palaikyti - savo šeimą ar dievobaimingas šventakupres (bravo vertėjai!). Istorijoje buvo kelios visiškai supurtančios sielą vietos. Gali tuos sakinius skaityti dešimtis kartų, kol galiausiai vis tiek nesuvoki, kas per padaras yra žmogus. Ir apskritai kas per beprasmybė yra raganų teismai! Nardinti žmogų į vandenį ir tikėtis, kad jis išnirs, jog galėtum apkaltinti raganyste ir sudeginti ant laužo. Didžiausia beprotystė ir beprasmybė mūsų istorijoje.

Labai norėčiau tokia gaida ir baigti. Tačiau istorijoje atradau ir minusų. Mano nuomone, šiai istorijai nelipo LGBTQ+ linija. Nenatūraliai viskas susirutuliojo, bet laikiau kumščius, kad tik autorė šios linijos nenumestų vidury knygos, o užbaigtų iki pat pabaigos. Taip pat man norėjosi kur kas ilgesnės istorijos. Kaip būtų gera gauti dar kokį 50 puslapių.. Šiek tiek detalumo pabaigoje būtų nepakenkę.

Bet visumoje, manau, kad ateity tikrai šią istoriją skaitysiu dar kartą. Labai man primena minėtąją "Amžinybės fjordo pranašai" (tik "Malonės" lyg desertas) bei "Paskutinės apeigos", kurią jau skaičiau du kartus. Rekomenduoju visas tris. Gero skaitymo!

Ačiū

Baltos Lankos

už puikų skaitinį.

🌼 ANJA ROYNE - ELEMENTAI ⭐ 4/5

 

Neįsivaizdavau, jog 200 psl. knygą apie mokslą, žmonijos istoriją ir pramonę galėčiau suryti vos per dieną keliais prisėdimais.

Čia rasite chemijos, geologijos ir geografijos, istorijos, šiek tiek astronomijos ir ekonomikos, kosmonautikos bei pramonės. Viskas aprašoma nuo Žemės susikūrimo iki pat žmonijos plano B - kraustymosi į kitas planetas.

Knyga tinka tiems, kas krapštė nosį per chemijos pamokas (aš). Nors daug ką jau žinojau iš savo studijų, bet buvo smagu perskaityti kitokiame kontekste - nesiruošiant egzaminams.

Grįžtant prie knygos, tai skyreliai trumpi ir aiškūs. Autorės rašymo stilius puikus, ką perskaitai - įsimini ir gali atpasakoti. Ji pradeda nuo kiekvieno žmonėms svarbaus cheminio elemento. Man labiausiai patiko skaityti apie auksą ir jo istoriją. Pasirodo jog vienas didžiausių aukso telkinių buvo dabartinėje Transilvanijoje. Ten gyvenusi tauta (dakai) samdėsi romėnus, kurie buvo pagarsėję kalnakasiai. Bet! Romėnai pamatę, kokia tai aukso gysla, užgrobė Dakijos žemes, o šios aukso kasyklos ir tapo romėnų suklestėjimo priežastimi. Taip pat pagaliau sužinojau, ką tiksliai reiškia karatas (sakiau, kad chemijos pamokų metu krapščiau nosį).

Dar kas man labai aktualu - autorė kiekviename skyriuje kalba apie aplinkai daromą poveikį išgaunant tam tikrą elementą. Kiek daug taršos tai sukelia, net sunku suvokti. Be to, pamini, kiek metų žmonijai užteks to ar ano elemento, kas galėtų būti pakaitalas, kiek mokslininkai pasistumėjo ties tuo ir pan. Perskaitysite, jog pati autorė prisideda prie tokių tyrimų.

Žodžiu, puiki mokslo populiarinimo knyga. Man tik nebuvo įdomūs skyriai apie atsinaujinančią energiją (tikriausiai dėl to, jog mokykloje gana plačiai tuo domėjausi, o ateityje dar prisidėjo ir įvairūs pranešimai ta tema) bei ekonomiką (šis mokslas man visiškai neįdomus).

Gero skaitymo!

🌿 OLGA TOKARCZUK _ VARYK SAVO ARKLĄ PER MIRUSIŲJŲ KAULUS ⭐ 4/5

 

Iš tiesų tai labai sunku surasti žodžių šiai knygai aprašyti. Atrodo lyg ir ne mano skonio, bet taip giliai paveikė, kad mano šaltoj sieloj užčiuopė saują emocijų. Ir jos visos iki šiol plūduriuoja kažkur viršuj, susilieja su mano išgyvenimais ir šiandieniniu mąstymu.

Aš noriu atrasti kuo daugiau unikalių, įdomių ir užsispyrusių senučių literatūroje, nes būtent šioji - visiškas mano atspindys. Ir tikrai tikiu, kad kai ateis laikas, būsiu tokia pat bobulytė kaip ponia Dušejko. Gal tik negyvensiu tokiame užkampyje, kur vos įmanoma prabristi pro pusnis ir tikrai neprižiūrėsiu kitų žmonių namų. O gal? Niekada nesakyk niekada.

Astrologija? Kodėl gi ne. Versti poeziją? Irgi tinka. Žūtbūtinė kova už gyvūnų (apskritai gamtos) teises? Tuo gyvenu, bet su saiku ir logika. Gyvūnų draugija mielesnė? Visada!

Jei ir jūs atsakėte "taip" į daugumą klausimų - knygos skaitymas privalomas.

O dabar kalbant labai rimtai, knygos visuma man ne taip patiko, kaip jos pavienės pastraipos, mintys. Čia cituoti galima iki nukritimo. Autorė puikiai PUIKIAI sugeba rašyti. Perskaičius kūrinio pradžią, kilo daug abejonių, jog man viskas čia nepatinka, netinka, nenoriu, kam čia tas trileris įpintas. Bet įpusėjus viskas apsivertė aukštyn kojom - čia tiek visko daug, tik spėk ausim karpyti.

Mačiau, jog "Bėgūnai" visai kito lygio, bet žinau, jog dabar skaitysiu viską iš Olgos repertuaro. Pirmoji pažintis vykusi, net labai.

P. S. Užvakar apšaukiau savo Bruknę. O vakar skaitant Olgą, ji savo žodžiais taip paveikė mane, jog norėjau bėgti iš darbo lauk ir atsiprašyti savo šuns. Įsivaizduojat?

Labai ačiū

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

už puikų skaitinį.